Artėjant Vėlinėms, vis dažniau praeidami ar pravažiuodami pro amžinojo poilsio vietas, matome vis daugiau ir daugiau žvakių liepsnelių. O ar žinote iš kur šis paprotys Vėlinių išvakarėse ir Vėlinių dieną lankyti mirusiųjų artimųjų kapus uždegant ant jų žvakelę? Pasirodo, jog tai visai nesena tradicija, atsiradusi tik XIX a. pabaigoje ir išpopuliarėjusi po II Pasaulinio karo. Šis krikščionybės įtakoje susiformavęs paprotys lemia ir pačios žvakės prasmes Vėlinių dieną, į užmarštį nustumdamas senąsias Vėlinių – visų mirusiųjų dienos tradicijas.

Pirmiausia, Bažnyčios teigimu, žvakė yra amžinosios šviesos ir vilties simbolis. Uždegdami žvakę mes linkime mirusiajam ramybės, parodome savo tikėjimą ir tuo pačiu išreiškiame viltį susitikti su juo po mirties. Reikalavimo ant kapelių nešti šventintą žvakelę nėra, tačiau dvasininkai primena, kad tokios žvakės uždegimas yra sakralesnis. Žvakės ant kapų yra degamos ne tik per Vėlines, bet ši diena ir yra ypatinga tuo, kad tai daro visa tauta, tad visos kapinės nušvinta nuo gausybės žvakių, kurias uždega kapų aplankyti susirinkusios šeimos, draugai.

Kiek toliau nuo krikščionybės yra tikėjimas, jog žvakės rodo vėlėms kelią į dangų arba, kad žvakė ant kapo pravers Paskutinio Teismo dieną, kai mirusieji kelsis su kūnu ir siela. Žvakė esą parodys sielai, kurioje vietoje yra jos kūnas. Taip pat tikima, jog žvakė nubrėžia ribą tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio, tad neretai į ją buvo žvelgiama ir kaip į priemonę apsisaugoti nuo  piktųjų dvasių.

Na, o arčiau liaudiško tikėjimo ir Vėlinių ištakų yra maisto palikimas ant kapo tikint, kad prisikėlusiam žmogui reikės pasistiprinti prieš Paskutiniojo Teismo procesą. Šis maisto palikimas veda mus į XVI-XVIII a., kuomet mūsų protėviai Vėlines minėdavo būtent taip. To meto istorikai ir kronikininkai mini tradiciją palikti maisto vėlėms, t.y. į kapines buvo nešama maisto ir net gėrimų, o paskui – puotaujama. Ši tradicija ėmė nykti apie  XIX a. pradžią. Tada pradėta maistą skirtą vėlėms dalinti skurdžiams ir elgetoms.  Na, o pabaigai norisi paminėti, jog Dzūkijoje vis dar gaji tradicija  sėdėti prie bendro laužo šalia kapinių. Labai archajiškas ir bendruomenę apjungiantis paprotys.

Pažymėta kaip:
 
Apie autorių:

Rūta Jasutienė

„Krosnys ir krosnelės“ vadovė, savo gyvenimo būdą pavertusį į verslą, kuris apima prekybą krosnelėmis, židiniais, krosnimis ir kitais su ugnimi susijusiais aksesuarais.