Kaip ir dauguma kalendorinių švenčių, taip ir Velykos, neįsivaizduojamos be sakralinę reikšmę turinčių ugnies tradicijų. Labiausiai jos atsiskleidžia per Didįjį šeštadienį. Tądien, apie pietus, bažnyčios šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų kuriamas šventas laužas. Anksčiau būta papročio jį užkurti trinant sausas skalas arba titnagu gauta ugnimi (kaip iki krikščionybės). Taigi, pašventinus laužo ugnį, jos liepsna kunigas uždega Velykų žvakę. Šią žvakę įnešus į bažnyčią, pamaldų dalyviai nuo velykinės žvakės užsidega savo žvakes. Nuo jos uždegamos ir žvakės ant altoriaus.  Taip yra išlikę iki šių laikų, o kaip būdavo anksčiau?

Martyno Ambrazo nuotrauka

Anksčiau žmonės (dažniausiai jaunimas ir vaikai) „pasiimdavo“  šventą ugnį ir nešdavosi namo, uždegę nuo šventoriaus laužo budę. Budė – tai ant beržo kelmo auganti pintis, kurią nusiskynus mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Tada kampe pradurdavo skylę ir įverdavo vielos pasaitėlį. Uždegę budę vaikai bėgdavo namo ją sukdami rankoje.  Tas žėravimas, „ugnies ratai“ pabirę į visas puses nuo bažnyčios sukurdavo neįtikėtiną reginį!

Taip pat būdavo tradicija nešti ir gyvą ugnį. Dažniausiai tai darydavo indelyje arba skardinėje su skylutėmis. Į juos pridėdavo degančių anglių arba nuodėgulių, rečiau – durpių.  Jei namai būdavo toliau, ugnį tekdavo nešti simboliškai — į skarelę suvyniojus anglių ir pašventinus degtukus. Tiesa, kurį laiką kunigai buvo atsisakę juos šventinti, nes  vyrai mėgdavo jais prisidegti pypkes, tačiau antrojoje mūsų amžiaus pusėje ši tradicija į bažnyčias sugrįžo.

Įdomu tai, kad šventintas vanduo paprastai buvo šeimininko, o ugnis  šeimininkės globoje. Todėl būtent ji laukdavo pareinančiųjų. Ji jau būdavo paruošusi namų krosnį naujai ugniai: senoji – užgesinta, o krosnis iššluota ir naujai pakrauta. Sakoma, kad nauja ugnimi pirmiausia kurdavo pirtį, o tik tada likusius degančios kempinės gabaliukus sumesdavo į krosnį.  Štai ant šios šventintos ugnies šeimininkė imdavosi virti kiaušinius, ruošti velykines vaišes.

Taip pat šią ugnį tą pačią dieną apnešdavo aplink visus trobesius ir laukus. Manyta, kad tai apsaugos nuo žaibo, nelaimių, atneš geresnį derlių, jog šeimos židinį bus saugus, o namams tai užtikrins palaimą ir tikėjimą. Na, ir galiausiai vakare šventos ugnies žarijos būdavo apžertos pelenais krosnies pakraštyje, jog jomis įkurtų krosnį Velykų rytą.

Anksčiau tikėtasi, kad gera šeimininkė šventintą ugnį išlaikys iki kitų Velykų, ir didelė negarbė buvo tai, kurios ugnis židinyje užgesdavo. Palaipsniui šis laiko tarpas trumpėjo: velykinę ugnį stengdavosi išlaikyti neužgesusią iki Sekminių, dar vėliau bent iki Velykų pirmos dienos ryto. Viltasi, kad tai visus metus apsaugos namus nuo ugnies ir gaisro. Beje, nuo šios nelaimės buvo ginamasi ir dar kitu papročiu – Velykų dieną ugnis buvo griežtai neskolinama.