Rãsos (Rasa, Rasos šventė, Kupolės, Saulės, Krešės) – tai senoji lietuvių vasaros  saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su švento Jono diena ir dabar vadinama  Joninėmis. Vasaros saulėgrįža žymi ilgiausią dienos ir trumpiausią nakties metą ir yra švenčiama naktį iš birželio 23 d. į 24-tąją. Senovėje pagrindinis šventės tikslas buvo užtikrinti augalų augimą,  klestėjimą ir apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių. Šiandien šis tikslas jau gerokai primirštas ir tradicijos nebe tokios gajos. Vis tik – kaimuose ir įvairių bendruomenių iniciatyva stengiamasi jas išsaugoti ir švęsti kiek įmanoma laikantis senųjų apeigų. 

  Vasaros saulėgrįžos šventės tradicijos remiasi beveik visais pagrindiniais gamtos elementais – žeme, ugnimi ir vandeniu.  Manyta, kad lietus ir vanduo „apvaisina“ žemę, suteikia jai jėgų vesti vaisius, taip pat gydo – anksti ryte prieš patekant saulei žmonės „išsimaudyti“ rasoje eidavo patys ir vesdavosi gyvulius, kad visi būtų sveiki ir gražūs. Taip pat ilgiausią dieną arba jos išvakarėse buvo renkami žolynai (kupolės) ir vaistažolės – tikėta, kad jie turi magiškos galios.  Ką jau kalbėti apie papartį! Tą dieną giedant specialias giesmes buvo būtina aplankyti javus – taip pagreitinant jų augimą ir padidinant derlingumą.

 Ir ugnis buvo ir tebėra būtinas Rasų atributas. Paprastai prie laužo žmonės renkasi jau po visų kitų apeigų. Beje, jeigu tradicijos su vandeniu ir žeme jau nebe taip atkuriamos – tai laužo kūrimas ir sėdėjimas prie jo iki saulėtekio vis dar gajus. Ir šiandien prie Joninių laužų dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį, vaišinamasi. Galbūt tik visame šiame procese mažiau sakralumo, tikėjimo antgamtinėmis galiomis.

Štai senovėje apeiginis laužas būdavo kuriamas tik iš naujos,  švarios ir šventos ugnies. Vėliau šią ugnį iš laužo žmonės nešdavosi namo ir uždegdavo vietoj senosios. Tikėta, kad ši ugnis apvalydavo ir gydydavo. Įdomi tradicija buvo laužo nuodėgulius subesti laukuose (esą geriau derės), taip pat kišti juos po namų pamatais ar pastoge (apsauga nuo gaisro). Tiesa, dar žinomas senas paprotys statyti aukštas kartis, o ant jų uždėjus saulę simbolizuojantį ratą arba stebulę padegti. Taip pat ugnis buvo kūrenama ir gėlėmis ir vainikais išpuoštose valtelėse. Plaukiodami jomis mūsų senoliai pagerbdavo saulę.