Poezija – dar viena sritis, kurioje atsiskleidžia ugnies simbolika ir jos daugiaprasmiškumas. Įdomu tai, kad šioms prasmėms išliekant tokiomis pačiomis, keičiasi išraiškos forma. Literatūros kritikai teigia, jog iš pradžių ugnis literatūroje buvo suvokiama abstrakčiau, tuo tarpu šiuolaikinėje literatūroje ji konkretėja iki labai aiškių ir apčiuopiamų objektų, pavyzdžiui, vietoj ugnies naudojamas židinio, laužo, deglo, degtukų, liepsnų, žvakės (J. Vaičiūnaitė : „Atkasėm koklio žalsvumą / ir žvakės ugnį, / kurią gobsim nuo vėjo delnais“) simbolis. Pastarieji kaip daiktai taip pat turi savo prasmių, tad galiausiai ugnis susimaišiusi su ją simbolizuojančiais objektais atitolsta nuo savo fizinio pavidalo.

J. Marcinkevičius: „Jau taip tylu, kaip iš kapų parėjus, / kai atodūsiais
įpučiama ugnis / kalbėti ima. Klausom ir suprantam“;
„tegu sakau tegu / ne mano manyje / rugelis po dalgiu / ugnis akmenyje“.

Jeigu pabandytumėme apibendrinti, ugnies simbolis dažniausiai yra naudojamas jausmas, emocijoms arba tam tikram veiksmui perteikti. Daugiau mažiau įprasta, kad jausmo ugningumas žymi asmens veržlumą (S.Nėris: „Aš myliu gyvenimą jauną, ugningą,/ kaip myli pavasarį lauko gėlė“), aistrą, jei kalbame apie stichijas – jų gaivališkumą, pirmapradiškumą. Tradiciška, bet vis dar  populiaru poezijoje naudoti ugnį kaip romantikos simbolį (J. Vaičiūnaitė : „nes glamonė dabar tik laukiniai aistros liežuviai, / tik šiurpi palaiminga gėla, beprotybės karštis,/ ir vis auga tamsoj ta ugnis“). Vakarienė žvakių šviesoje ar ugningos liepsnelės mylimosios akyse – tai sentimentalių jausmų ženklai, kurie skaitytojo gal ir nestebina originalumu, bet jam yra labai aiškiai suprantami.

 

M. Martinaitis: „Ugnį glostysiu – dar šiltą, / pro langus žiūrėsiu: / kur ta mano – paskutinė /saulelė raudona?“.

Ugnis poezijoje taip pat naudojama  ap(si)valymui, apsaugai, pakilumui, energingumui (V. Mačernis: „Dangus toks mėlynas, krūtinėj jausmas tyras. /  O akyse – ugnis, o lūpose – daina!“; „O aš einu vėl žemės ilgesy / Regėjimų liepsna liepsnot“), intymumui, jaukumui, sakralumui perteikti, neigiamų jėgų neutralizavimui, taip pat laikinumui, mirčiai, skausmui išreikšti, ypač, kai tekste susitinka ugnis ir vanduo.  Kita vertus, ugnis tai ir gyvenimo, amžinybės, namų simbolio, šeimos, džiaugsmo, kūrybos simbolis. Ugnis taip pat gali asocijuotis su šviesa, spalva, ji glaudžiai susijusi mitologija ir visai kitais objektais, kurie  metaforiškai siejasi su ugnimi savo spalva, forma, karščiu, pavyzdžiui, tai gali būti raudona rožė, boružė, žaizdos, kraujas.

 

J. Aistis:  Ir tu, atstumtas Dievo ir žmonių,  / Išplėši iš nakties nasrų gyvybės ugnį, /
Ją neši džiaugsmo liūdesiu švelniu, / Kol atsivers po kojų amžina bedugnė“.

Sunku pasakyti, kiek autorių ugnies simbolį naudojo ar tebenaudoja kaip vyraujantį leitmotyvą kūryboje. Lietuvių literatūros tyrinėtojai teigia, kad labiausiai „dega“ Leonardas Gutauskas, Kazys Bradūnas, Antanas Kalonavičius, Aidas Marčėnas, Onė Baliukonė, Justinas Marcinkevičius, kurio viena iš knygų pavadinta „Prie rugių ir prie ugnies“ (1992 m.). Vis dėlto pastebima, kad ugnies simbolis naudojamas vis rečiau ir kritikų teigimu, tai byloja apie mūsų dienų nuskurdusią pasaulėjautą. Nutolimas nuo stichijos, nuo pirminių elementų – tai tarsi atitrūkimas nuo savo šaknų, mūsų pačių.

K. Bradūnas: „Aš gyvenau tarpe ugnies ir vėjo, / Ir man nebuvo jokia staigmena  /
Klausytis, ką liepsna kalbėjo / Nuogai vidurnaktyje nusirengdama“.

 

Pažymėta kaip:
 
Apie autorių:

Rūta Jasutienė

„Krosnys ir krosnelės“ vadovė, savo gyvenimo būdą pavertusį į verslą, kuris apima prekybą krosnelėmis, židiniais, krosnimis ir kitais su ugnimi susijusiais aksesuarais.