Stiklas – dažniausiai perregimas, „nematomas“, kontraversiškai yra viena populiariausių medžiagų, kurią naudojame buityje, architektūroje, mene. Stiklas pradėtas gaminti 3000-4000 m. pr. m. e. Egipte ir Mesopotamijoje, o stiklo pūtimo technologija žinoma nuo 250-ųjų m. pr. m. e. Vis dėlto, didžiuliais kiekiais stiklas pradėtas gaminti tik XIX amžiuje, kai buvo išrasta Simenso-Martino krosnis ir stiklo tempimas mašininiu būdu. Stiklas natūraliai yra randamas ir gamtoje, tai obsidianas (vulkaninės kilmės stiklininė uoliena), bet masiškai gaminamas buitinis stiklas – tai natrio karbonato, kalcio karbonato ir silicio dioksido (smėlio) mišinys.

Vis tik, šiandien kalbėsime ne apie stiklo lakštų gamybą, kurioje dalyvauja milžiniškos lydymo krosnys ir didžiuliai agregatai. Šiame procese nematyti to tikrojo stiklo ir ugnies ryšio, kuris atsiskleidžia pučiant stiklą. Stiklo pūtimas – tai technologinis įkaitinto stiklo apdirbimas, norimas jo formas išgaunant pučiant. Kvalifikuotas darbuotojas, pučiantis karštą stiklą, vadinamas stiklapūčiu. Jis dujų ir deguonies degikliais kaitina ir kitomis atitinkamomis priemonėmis pučia ir taip formuoja įvairių formų ir spalvų gaminius. Tai gali būti interjero dirbiniai, suvenyrai, papuošalai: stikliniai karoliai, auskarai, apyrankės.

Tam, kad stiklo masė virstu meno kūriniu, reikia praeiti keletą etapų. Svarbus elementas čia – didelės dujinės krosnys, kuriose karštis siekia virš 1000 °C ir kuriame „verda“ stiklo masė. Kai stiklapūtys būna pasiruošęs, jis pūtimo vamzdeliu formuoja stiklo burbulą. Tirštėdama masė tampa panaši į medų.  Stiklapūtys norimai spalvai ir formai išgauti naudoja spalvas ir specialius rankinius  įrankius. Tai labai kruopštus ir atsakingas momentas, nes  masė stingsta greitai ir dirbti reikia sparčiai. Kūrėjas tam turi, jei masė ant pūtimo vamzdelio galo yra kaitinama, valandą laiko, o tada  gaminys keliauja į atkaitinimo krosnį, yra šlifuojamas ir poliruojamas.

 

Be to, kad stiklo pūtimas yra labai gražus ir paslaptingas procesas, jam reikia daug ištvermės; karštis sklindantis nuo krosnių sekina ir vargina. Be to, tai daug kainuojantis užsiėmimas ar verslas, nes nuolat besikūrenančios krosnys naudoja brangiai kainuojančias dujas. Dabar jau galime suprasti, kodėl stiklo dirbiniai kainuoja tiek, kiek kainuoja. O kur dar rankų darbas ir menininko vaizduotė bei galia suvaldyti stiklo masę paverčiant ją skaidriais dirbiniais, kuriuose apsigyvena šviesa ir kuriuose susijungia visi keturi pasaulio elementai, tarp jų – ugnis.

 
Apie autorių:

Rūta Jasutienė

„Krosnys ir krosnelės“ vadovė, savo gyvenimo būdą pavertusį į verslą, kuris apima prekybą krosnelėmis, židiniais, krosnimis ir kitais su ugnimi susijusiais aksesuarais.