Šiandien minime ypatingą šventę. Jau nuo seno vasario 5 dieną mes, lietuviai, garbindavome ugnies  deivę Gabiją ir  tuo pačiu svarbiausią kasdienį patiekalą ant mūsų stalo – duoną. Vėliau, atėjus krikščionybei, ši šventė buvo sutapatinta ir pavadinta Šv. Agotos diena, nes šioji buvo sudeginta ant laužo ir nuo tol laikoma sergėtoja nuo gaisrų.  Nesvarbu, kokio tikėjimo esate, bet jei domitės lietuviškomis tradicijomis, prisiminkime kartu šią apeigomis turtingą dieną ir kaip gi ugnis susijusi su duona.

Taigi šią dieną buvo garbinami net trys dievai: minėtoji Gabija, Žemyna (žemės, duodančios vaisius, ir viso, kas gyva, deivė, suteikianti žemei vaisingumą) ir Žemėpatis (žemės, derliaus ir ūkio ir namų dievas). Svarbiausia apeiga buvo duonos kepimas ir jos šventinimas. Tikėta, kad pašventinta duona galėjo pagelbėti kilus gaisrui, taip pat apsaugoti nuo akių ligų, išgydyti žaizdas ar net atkerėti blogos akies nužiūrėtus žmones bei gyvulius.

Nežinia, kiek iš tiesų tai pasiteisindavo ir ar tikrai gaisras būdavo numalšinamas, bet jam kilus, ši šventinta duona būdavo metama į ugnį manant, kad ugnis pasitrauks ir nesudegins namų. Taip pat norint apsisaugoti nuo gaisrų duonelė būdavo paslepiama kertiniuose namų taškuose, t. y. palubėje ir pamatuose. Kadangi senovėje visi turėjo atviras krosnis, viliantis, kad tai neleis ugniai išplisti, duonos gabaliukas buvo padedamas ir ant pačios krosnies.

Kad ir kokios gražios būtų šios tradicijos, vis dėlto reikėtų vadovautis realia situacija. Jeigu pašventinta duonelę laikysite kur nors užkištą namuose, manome, kad tai tikrai nepakenks ir tik pridės savotiško unikalumo. Bet kilus tikram gaisrui, vis dėlto rekomenduotume nepasikliauti vien tik šventinta duonele ir nelaukti, ar ji suveiks. Kiekviena minutė gaisro metu yra gyvybiškai svarbi. Jeigu matote, kad patys neužgesinsite, kvieskite gaisrinę!