Šį kartą norime Jums papasakoti apie židinių tradicijas Tekančios saulės šalyje. Apskritai Japonija turi kažkokią magišką trauką – galbūt todėl, kad ilgą laiką japonai buvo griežtai atsitvėrę nuo smalsuolių. Tačiau šiandien japoniškos kultūros ženklų matome vis daugiau ir daugiau: namų interjere ir eksterjere (pavyzdžiui, garsieji japoniški sodai), jau neįsivaizduojame didesnio miesto be suši restorano, Dzen Budizmą išpažįstančios bendruomenės ar japoniškos medicinos centrų, kuri, kaip tikima, garantuoja energiją ir puikią nuotaiką. Japonija – mitų, tradicijų, bet kartu ir paslaptingai paprastų išradimų, kurie savo funkcionalumu stebina eilinį europietį, šalis. Štai kodėl Japonija patraukė mūsų akį ir – nenuvylė. Supažindiname Jus su tuo, kaip šildėsi ir šildosi Japonijos gyventojai.

 

Irori – tradicinis atviras japoniškas židinys, kuris paprastai buvo įrengiamas viduryje kambario. Neįsivaizduojama, kaip japonai sugebėdavo savo tokius degius medinius namus apsaugoti nuo gaisro, tačiau tai tikriausia tiesa – viduryje gyvenamojo kambario buvo iškasamas medžio juosiamas taisyklingas stačiakampis ar kvadratas su smėliu, o jame – atvira liepsna degančios arba smilkstančios malkos, kurios, nepatikėsite, buvo paliekamos ir per naktį. Irori buvo skirtas maisto gamybai (kepimui, virimui), apšvietimui bei, žinoma, šildymui. Taip pat nuolat rusenančios malkos „džiovindavo“ rūbus ir sausindavo orą namuose, taip apsaugodamos medines namo sienas nuo puvimo. Galbūt čia ir slypi senųjų šių namų ilgaamžiškumo paslaptis, nes Japonijoje yra medinių namų, kurie atlaikė net 1000 metų.

Indai, kuriuose buvo ruošiamas maistas, kabėdavo ant specialios svirties su grandine ar kabliu, kuris/kuri būdavo pritvirtinti prie lubų. Kartais šeimininkės virš irori pakabindavo ir specialų rėmą žuviai, daržovėms ar vaisiams džiovinti. Įdomu tai, kad svirties gale būdavo specialus žuvies formos įrankis (jap. jizaikagi), kuris padėdavo saugiai reguliuoti kabančio puodo ar keptuvės aukštį. Žuvies simbolis pasirinktas neatsitiktinai. Tikima, kad žuvis, kaip vandens stichijos atstovas, saugo nuo gaisrų. Be to, žuvis neturi vokų, tad niekada neužmerkia akių ir gali būdrauti.

 

Iš pat pradžių, irori buvo naudojamos malkos, tik kiek vėliau pereita prie anglių. Senovėje žmonės nulūžusias šakas ir lapus galėjo rinkti laisvai. Įdomu tai, kad norint nukirsti medį, reikėjo leidimo, bet iš esmės, šakų ir lapų kūrenimui pakakdavo.  Deja, ne anglims, tad anglių naudojimas irori kūrenimui būdingas vėlesniems laikams. Beje, anglys gerokai palengvino kaimo gyvenimą, nes jos buvo kur kas saugesnis sprendimas, be to, nuo jų mažiau  aprūkdavo sienos.  Vis dėlto, atsiradus elektriniams prietaisams, irori kaip tradicinis laužas Japonijoje pradėjo nykti.

Šis procesas turėjo ir neigiamų pasekmių, nes laužas Japonijoje, kaip ir kitose šalyse, buvo ne tik vieta pavalgyti ir atsigerti, bet ir hierarchijos atskleidimo, šeimos susibūrimo vieta bei stabilumo simbolis. Iš dalies irori funkcijas šiandien atlieka katatsu – šildomas stalas. Žinome, kad Japonijai būdingos šaltos žiemos,  o namai nepasižymi puikia izoliacija. Taigi, sėdėti ant tatami kilimėlių parietus kojas ne taip jau malonu, kai šalta ir, ypač, kai tradiciškai šie pasisėdėjimai užtrunka ganėtinai ilgai. Kotatsu mintis iš tiesų labai paprasta – jį sudaro žemas medinis stalas, po juo pritvirtintas elektrinis šildytuvas ir viską dengianti antklodė.

 

Parengta pagal https://tokyobling.wordpress.com/

Pažymėta kaip:
 
Apie autorių:

Ugnisgyvenimui.lt